tik avalynė, bet ir paslaptis, sauganti dienų smulkmenas. Jos iš skaidrus, matūs poplinio audinio, bet viduje paslėpta vientisas krepšelis su metaliniu užraktu – ten talpinamos senos brangosios nuotraukos, mėgstamiausios gėlių kvapo lipdukas ir maža, medinė žiedėlis su žvėrinėle.
Kiekviena batelė turi savo istoriją: viena buvo dovanota motinos, kai pirmą kartą išvykau studijuoti į Vilnių; kita – rasta ant senos knygos parduotuvės lentynos, su smulkiais dėmėmis ant viršutinio viršelio, kurios pasakojimas nežinomas. Jos ne tik neša dalykus, bet ir prisiminybes: kiekvieną kartą kai ranka paliečia tų batelių švelnią paviršių, atsimenu vasaros vakarus su draugėmis, vasaros saulę ir švelnų vėjo pūšimą.
Šios juodos batelės yra mano „dienos knygos“ – kiekviena turi savo skyrių, kiekviena išlieka nuolat su manimi, net kai keliu į naujas vietas. Jos nepraranda savo išvaizdos, net kai praeina metai – nes juoda spalva visada išlieka laikoma, o jos forma – tarsi nekeičianti paslaptis, kurią aš saugau su pagarba.Moteriški juodi bateliai
2026-09-02 23:24:19
Moteriški juodi bateliai – ne tik avalynė, bet ir paslaptis, sauganti dienų smulkmenas. Jos iš skaidrus, matūs poplinio audinio, bet viduje paslėpta vientisas krepšelis su metaliniu užraktu – ten talpinamos senos brangosios nuotraukos, mėgstamiausios gėlių kvapo lipdukas ir maža, medinė žiedėlis su žvėrinėle.
Kiekviena batelė turi savo istoriją: viena buvo dovanota motinos, kai pirmą kartą išvykau studijuoti į Vilnių; kita – rasta ant senos knygos parduotuvės lentynos, su smulkiais dėmėmis ant viršutinio viršelio, kurios pasakojimas nežinomas. Jos ne tik neša dalykus, bet ir prisiminybes: kiekvieną kartą kai ranka paliečia tų batelių švelnią paviršių, atsimenu vasaros vakarus su draugėmis, vasaros saulę ir švelnų vėjo pūšimą.
Šios juodos batelės yra mano „dienos knygos“ – kiekviena turi savo skyrių, kiekviena išlieka nuolat su manimi, net kai keliu į naujas vietas. Jos nepraranda savo išvaizdos, net kai praeina metai – nes juoda spalva visada išlieka laikoma, o jos forma – tarsi nekeičianti paslaptis, kurią aš saugau su pagarba.
tik avalynė, bet ir paslaptis, sauganti dienų smulkmenas. Jos iš skaidrus, matūs poplinio audinio, bet viduje paslėpta vientisas krepšelis su metaliniu užraktu – ten talpinamos senos brangosios nuotraukos, mėgstamiausios gėlių kvapo lipdukas ir maža, medinė žiedėlis su žvėrinėle.
Kiekviena batelė turi savo istoriją: viena buvo dovanota motinos, kai pirmą kartą išvykau studijuoti į Vilnių; kita – rasta ant senos knygos parduotuvės lentynos, su smulkiais dėmėmis ant viršutinio viršelio, kurios pasakojimas nežinomas. Jos ne tik neša dalykus, bet ir prisiminybes: kiekvieną kartą kai ranka paliečia tų batelių švelnią paviršių, atsimenu vasaros vakarus su draugėmis, vasaros saulę ir švelnų vėjo pūšimą.
Šios juodos batelės yra mano „dienos knygos“ – kiekviena turi savo skyrių, kiekviena išlieka nuolat su manimi, net kai keliu į naujas vietas. Jos nepraranda savo išvaizdos, net kai praeina metai – nes juoda spalva visada išlieka laikoma, o jos forma – tarsi nekeičianti paslaptis, kurią aš saugau su pagarba.
Komentaras